Antrosios atostogų dienos rytas. Skaistūs saulės spinduliai pro neužtrauktas užuolaidas skverbėsi į mano kambarį, ragindami mane keltis. Kai šviesa buvo tokia stipri, kad negalėjau miegoti, pasirąžiau ir išlipau iš lovos. Galvą skaudėjo taip, lyg būčiau ką tik atsitrenkusi į betono sieną. Nuėjau prie veidrodžio ir pažiūrėjau į savo veidą. Pamačiusi save vos negavau šoko-paakiai pajuodę, oda balta kaip sūris, tušas nubėgęs nuo vakar vakaro.. Susiėmiau už galvos ir nuėjau į dušą. Šaltas vanduo atgaivino mano kūną ir protą.
Kai išėjau iš dušo, apsirengiau savo gelsvą chalatą ir nuėjau į virtuvę. Tėtis stovėjo prie arbatinuko.
-Labas rytas, - pasisveikino jis. -Išsimiegojai?
-Tai visiškai neįmanoma, - nusijuokiau trūkčiojančiu balsu. -O tu?
-Taip, o kodėl turėjau neišsimiegoti? - retoriškai paklausė jis. -Štai tavo skrebutis. O dabar noriu rimtai su tavimi pasikalbėti.
Jis ir vėl prisigalvojo kažkokių nesąmonių... Kad rūkau, vartoju narkotikus ar panašiai.. Jis perdėtai manim rūpinasi.. Ir vien todėl, kad mano, jog man trūksta mamos. Ji mus paliko, kai man buvo dveji, todėl beveik jos neprisimenu... Bet dabar tėtis turi sužadėtinę. Savo bendradarbę Jolantą. Kol kas jie kartu negyvena, bet man nesvarbu. Dėl manęs gali daryt ką nori.
-Na, sakyk greičiau, - paraginau jį.
-Margarita, aš žinau, kur tu nori praleisti savo atostogas, - pagaliau pradėjo jis, turėdamas dalvoje Italiją. -Bet dabar aš negaliu tavęs išleisti taip toli. Juk žinai, mes su Jolanta tuoksimės po mėnesio.. Todėl savo atostogas tu praleisi Pakertuose. Tau bus labai naudinga pabūti gryname ore, pailsėti nuo miesto šurmulio. Žinok, ten labai graži gamta ir labai geri žmonės. Patikėk manim...
-Tėti, tu negali šitaip elgtis! Aš svajojau nuskristi į Italiją dar būdama aštuonerių! O tu atimi iš manęs bet kokią svajonę! - šnopuodama ir neleisdama sau suprasti, kad jis tai pasakė ištariau. Mano akyse prisikaupė ašarų, bet aš norėjau jas sulaikyti. Man tai nebūdinga. Aš neverkiu. NIEKADA.
-Neprieštarauk man! Susidėk savo lagaminą ir tuojau pat tave nuvešiu ten.
Šnopuodama iš įniršio nuėjau į savo kambarį ir pradėjau krautis raudoną lagaminą. Vis vien aš ten ilgai neužsibūsiu.
